rugsėjo 2021

Kiekvienas žmogus yra ne tik šiaip žmogus, bet ir pilietis-valstybės dalis, savo šalies gerovės kūrėjas.
Dažnai pilietiškumą suprantame kaip įstatymų žinojimą, dalyvavimą valstybinėse šventėse, domėjimąsi politika. Bet kartais reikia tokių paprastų dalykų, kad būtum piliečiu: žinoti savo valstybės istoriją, tausoti jos išteklius, saugoti gamtą, būti gero Lietuvos piliečio pavyzdžiu užsienio šalyse.
Rugsėjo 24 d. mūsų gimnazijos 6-8 klasių mokiniai buvo pakviesti į pilietiškumo renginį Palūšėje, kurį organizavo Aukštaitijos verslo centras ir šauliai. Mums pažintinę ekskursiją surengė Aukštaitijos regiono nacionalinio parko lankytojų centre, klausėmės pasakojimo apie sielininkų darbą, sužinojome, kad per dešimt dienų upėmis galėtume nuo Palūšės nukeliauti net iki jūros.. Bet oras buvo vėjuotas, tad leistis į tokią kelionę sutarėme vėliau J. Taip pat apsilankėme unikalioje Palūšės bažnyčioje, matavome, kelių vaikinukų reikės apkabinti vieną seniausių prie bažnyčios esančių ąžuolų, apžiūrėjome pilkapio su įkapėmis rekonstrukciją.
Antroji renginio dalis buvo skirta supažindinti mokinius su šiems laikams aktualia problema – propagandos skleidimas, netikros informacijos identifikavimas ir galimi kovos būdai. Mokiniai pasidalijo savo įžvalgomis, pateikė konkrečius pavyzdžius. Buvo smagu girdėti, kad jauni žmonės geba atskirti vadinamas „melagienas“, žino, kaip svarbu neplatinti nepatikrintų ar nepatikimų žinių.
Po rimtosios dalies buvom sočiai pamaitinti- gavome karštus pietus, o desertui turėjome galimybę paplaukioti laiveliu Lūšio ežere. Puiki pramoga, gražūs vaizdai ir šiek tiek sušlapę batai.. Manau, buvo šauni, visapusiškai naudinga pilietiškumo diena.
Istorijos mokytoja Danguolė Mikulėnienė

Všį „Meno bangos“ ir jos įkūrėjai rašytoja Gintarė Adomaitytė bei Marius Kraptavičius nuolat rašo įvairiausius kultūros projektus ir juos įgyvendina Ignalinoje. Mums labai džiugu, kad į tuos projektus įtraukiama ir mūsų gimnazija. Didžiasalio gyvenvietės biblioteka taip pat nebe pirmą kartą sulaukia įdomių susitikimų su garsiais kultūros žmonėmis. Tad šį kartą bendras šios bibliotekos ir mokyklos renginys įvyko gimnazijoje.
Į rezidenciją „Ignalinos pasakos“  „Meno bangos“ sukvietė gausų žinomų kūrėjų būrį iš visos Lietuvos. Rudens lygiadienio dieną jie atvyko susitikti su mūsų vienuoliktokais ir mokytoja Nijole Keraitiene. Gimnazijoje viešėjo ir savo kūrybą skaitė bei kalbėjosi su mokiniais rašytojai Daina Opolskaitė, Ilona Ežerinytė, Rasa Milerytė, Daiva Molytė, Darius Rekis, Virgis Šidlauskas, Ona Jautakė bei projekto vadovė Gintarė Adomaitytė. Virgis Šidlauskas – žurnalo „Laimiukas“ redaktorius, be to, puikiai groja gitara ir dainuoja savo kūrybos dainas. Žinoma, jis sulaukė ypač šiltų aplodismentų. Darius Rekis paskaitė savo kurtos slemo poezijos – tai sparčiai Lietuvoje populiarėjanti ekspresyvi kūryba, poezijos varžytuvės, kur nugalėtoją renka klausytojai. Kitos kūrėjos paskaitė ištraukų iš kūrinių, parašytų šioje rezidencijoje ištraukus burtus, kokia tema teks. Tad girdėjome pasakojimų apie Palūšę, Meironis, Vilkakalnį, eilėraščių apie lelijas ir kitokių įdomybių. I. Ežerinytė, nemaža metų mokytojavusi, pasidalino, iš kur semiasi įkvėpimo kurti. Pasak jos, vilioja galimybė kuriant gyventi vis kito veikėjo gyvenimą, tarsi įlįsti į paauglio kailį, pabandyti pasaulį vertinti iš jo pozicijų.  D. Opolskaitė, daugelio literatūros premijų laureatė, kurios kūriniai išversti bene į aštuonetą kalbų, kalbėjo apie vidinės žmogaus erdvės pajautimą. Kilusi iš Vilkaviškio, kūrybinio kelio pradžioje jautė, kad nedideliame miestelyje jai maža erdvės, tačiau pamačiusi pasaulio suprato, kad visa, kas svarbiausia, žmogus gali susikurti savo viduje. Šis susitikimas iš tiesų gerokai praplėtė  jame dalyvavusių akiratį ir bendrą kultūros erdvę. Dėkojame „Meno bangoms“ už kvietimą bendradarbiauti. Smagu, kad kultūros ir meno bangos pasiekia ir ryčiausią Lietuvos pakraštį. O bibliotekininkės Audronės Filipavičienės projekto vadovei Gintarei įteikti jurginai tegu ilgai žydi ir įkvepia kūrybinę ugnelę.

Kiekvienoje klasėje pirmoji istorijos pamoka prasideda nuo klausimo, kodėl reikia pažinti praeitį. O ją pažinti reikia, ir geriausia praeities įvykius suprasti padeda ta tikroji, autentiška aplinka. Ir kol dar laiko mašina neišrasta, keliaujame įprastai, autobusu per muziejus ir kitas panašias vietas.
Tad ketvirtadienį, kai ruduo užsimiršo ir leido vėl pajusti vasarišką šilumą, su II ir IIIg klasių mokiniais patraukėme pažinti praeities į Vilnių. Pirmiausia aplankėme Okupacijos ir laisvės kovų muziejų. Iš išorės tai neišsiskiriantis senamiesčio pastatas, tačiau viduje patekome į 1940-1990m.  laikotarpį su pačia baisiausia to laikmečio patirtimi. Sovietmečiu kalintų, kankintų žmonių likimai įsigėrę į šio kalėjimo sienas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Neįmanoma tiksliai atpasakoti to jausmo, kurį sukelia karcerio ar minkštosios kameros vaizdai, kurį papildo mūsų ekskursijos vadovo pasakojimas apie šiurpius kankinimo būdus, apie psichologinį terorą, kurį turėjo iškęsti Lietuvos žmonės, pasipriešinę okupantams: tiek nacistams karo metu, tiek sovietams iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Kaip sakė mano bendrakeleiviai dešimtokai,  jie per tas 45 minutes sužinojo daugiau nei per dešimt savo mokslo metų.
Antroji istorijos pamoka vyko Signatarų namuose. Ėjome pasižiūrėti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto, kol jis neiškeliavo atgal į Vokietiją. Paklausėm įdomybių apie Joną Basanavičių, apžiūrėjome jo asmeninius daiktus, vienas tokių tai  lazdelė, kuria  J. Basanavičius vaikščiojo pasiramsčiuodamas ir  į kurią dėl galimo užpuolimo buvo įmontuotas durklas. Šiek tiek patyrinėjome žemėlapius. Viename vokiškame XIX a. žemėlapyje ieškojome ryčiausio Lietuvos krašto vietovių, radome Tverečių.
Dar pralėkėme senamiesčiu, dalis mokinių pamojavo Vilniaus universitetui ir pažadėjo grįžti čia studijoms po dvejų metų, pasmalsavom prie prezidentūros, pakėlėm akis į Katedrą ir Gedimino pilį, pro autobuso langus apžiūrėjom įvairių spalvų tiltus su šiuolaikine mažąja architektūra ir taip užbaigėm kelionę po Lietuvos XX amžių.
Istorijos mokytoja Danguolė Mikulėnienė

Nors klastingas virusas nesitraukia, į jį jau žiūrima kitaip nei prieš metus. Todėl šiųmetė Rugsėjo 1-oji nuo įprastos skyrėsi tik tuo, kad visi buvo su kaukėmis ir stengėsi laikytis atstumų. Laikinai einanti direktoriaus pareigas Jelena Tumanovienė šiltai pasveikino susirinkusius mokinius, mokytojus, tėvelius, svečius ir pakvietė į šventę pirmokus su abiturientais. Visada smagu klausyti pačių mažiausiųjų stropiai išmoktų eilėraštukų, palaikyti, jei iš jaudulio prieš tokią didelę auditoriją netyčia užsimiršta kokia eilutė. Tradiciškai mokykloje kiekvienas pirmokas pristatomas ir  gauna dovanų. Šiemet  „Ryto“ draugija perdavė  kuprines, Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrius visiems padovanojo po Vaiko konstituciją, o savivaldybė –  mokyklinių priemonių rinkinius. Pastaruosius įteikė vicemeras Juozas Rokas. Jis, kaip ir kiti šventės svečiai: Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas, Tverečiaus seniūnas Aivaras Lozda, Pasienio užkardai atstovaujantis Andrejus Matvėjevas, klebonas Antanas Domeikis – linkėjo nesusirgti, saugoti vieniems kitus, kad kuo ilgiau pavyktų mokytis kontaktiniu būdu. Susikaupimo ir gerų pažymių linkėjo pirmokų ir abiturientų tėveliai. Tikro senojo  skambučio aidėjimas  palydėjo visus į klasės vadovų pamokas. Tebūna visiems sėkmingi ir sveiki prasidėję mokslo metai!