Meniu Uždaryti

9 rugsėjo, 2021

Netradicinės istorijos pamokos

Kiekvienoje klasėje pirmoji istorijos pamoka prasideda nuo klausimo, kodėl reikia pažinti praeitį. O ją pažinti reikia, ir geriausia praeities įvykius suprasti padeda ta tikroji, autentiška aplinka. Ir kol dar laiko mašina neišrasta, keliaujame įprastai, autobusu per muziejus ir kitas panašias vietas.
Tad ketvirtadienį, kai ruduo užsimiršo ir leido vėl pajusti vasarišką šilumą, su II ir IIIg klasių mokiniais patraukėme pažinti praeities į Vilnių. Pirmiausia aplankėme Okupacijos ir laisvės kovų muziejų. Iš išorės tai neišsiskiriantis senamiesčio pastatas, tačiau viduje patekome į 1940-1990m.  laikotarpį su pačia baisiausia to laikmečio patirtimi. Sovietmečiu kalintų, kankintų žmonių likimai įsigėrę į šio kalėjimo sienas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Neįmanoma tiksliai atpasakoti to jausmo, kurį sukelia karcerio ar minkštosios kameros vaizdai, kurį papildo mūsų ekskursijos vadovo pasakojimas apie šiurpius kankinimo būdus, apie psichologinį terorą, kurį turėjo iškęsti Lietuvos žmonės, pasipriešinę okupantams: tiek nacistams karo metu, tiek sovietams iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Kaip sakė mano bendrakeleiviai dešimtokai,  jie per tas 45 minutes sužinojo daugiau nei per dešimt savo mokslo metų.
Antroji istorijos pamoka vyko Signatarų namuose. Ėjome pasižiūrėti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto, kol jis neiškeliavo atgal į Vokietiją. Paklausėm įdomybių apie Joną Basanavičių, apžiūrėjome jo asmeninius daiktus, vienas tokių tai  lazdelė, kuria  J. Basanavičius vaikščiojo pasiramsčiuodamas ir  į kurią dėl galimo užpuolimo buvo įmontuotas durklas. Šiek tiek patyrinėjome žemėlapius. Viename vokiškame XIX a. žemėlapyje ieškojome ryčiausio Lietuvos krašto vietovių, radome Tverečių.
Dar pralėkėme senamiesčiu, dalis mokinių pamojavo Vilniaus universitetui ir pažadėjo grįžti čia studijoms po dvejų metų, pasmalsavom prie prezidentūros, pakėlėm akis į Katedrą ir Gedimino pilį, pro autobuso langus apžiūrėjom įvairių spalvų tiltus su šiuolaikine mažąja architektūra ir taip užbaigėm kelionę po Lietuvos XX amžių.
Istorijos mokytoja Danguolė Mikulėnienė

Vyksta svetainės atnaujinimo darbai.