Birželio 14 dieną prisimename kaip vieną skaudžiausių Lietuvos praeities įvykių – žmonių trėmimai į Sovietų Sąjungos platybes, tūkstančius kilometrų nuo gimtosios žemės, nuo savų namų. Skaitant, klausant buvusių tremtinių prisiminimų, mums sunku įsivaizduoti, ką teko patirti šiems žmonėms. Dauguma jų tada buvo tik vaikai, kurie daug ko nesuprato, bet kartu su tėvais ir seneliais išgyveno pačius baisiausius savo gyvenimo metus.
Šią dieną mūsų gimnazijos mokiniai tris pamokas taip pat dalyvavo įvairiose veiklose, skirtose Gedulo ir vilties dienai paminėti. Visiems mokiniams, nuo pačių mažiausių iki vyresniųjų, visada svarbu priminti, kuo ypatinga ši diena. Apie trėmimus kalbame ir per kitas pamokas, kai mokomės Lietuvos istoriją sovietmečiu. Tad vaikai geba paaiškinti, kas tai yra, kokios tremties priežastys ir kokios pasekmės. Pirmą pamoką įvairių dalykų mokytojai pradėjo nuo trumpo priminimo apie šios dienos svarbą. Skaitėme eiles, tekstus. Tada prisidėjome prie Lietuvoje vykdytos akcijos, skaitėme ištremtųjų pavardes, vardus, grįžo, negrįžo, ar nežinoma, koks žmogaus tolimesnis likimas. Tokiu būdu kiekvienas tremtį patyręs žmogus nors trumpam prisimenamas, pagerbiamas, perkeliamas iš praeities į dabartį. Juk gražiai pasakyta: „ atminties neištremsi“. Antrą pamoką žiūrėjome filmą „ Išlikti ir papasakoti“ apie Permės ir Tiumenės srities tremtinius. O trečia pamoka virto juodais ir baltais paukščiais – gedulo ir vilties simboliais. Kaip ir viskas šiame pasaulyje turi savo tamsiąją ir šviesiąją pusę. Bet svarbu, kad tos šviesos ir vilties būtų daugiau.
Mokytoja Danguolė Mikulėnienė