Šiemet Lietuva mini liūdną sukaktį: prieš 80 metų birželio 14 d. prasidėjo masiniai taikių gyventojų trėmimai į Sibirą. Mūsų gimnazijos pradinukai su savo mokytojomis, istorijos mokytoja Danguole Mikulėniene ir IKSC Didžiasalio skyriumi surengė šiltą ir prasmingą šios sukakties minėjimą gimnazijos kiemelyje. Į renginį atėjo žilagalviai tremtiniai: Geroldas Voldemaras ir jo sesuo, gera gimnazijos bičiulė Gražina Voldemaraitė, kuri dvylikametė būdama liko neištremta ir aštuonerius metus vargo be šeimos, glausdamasi tai pas vienus, tai pas kitus giminaičius. „Penki šeimos nariai taip ir mirė Sibire, “ – prasitarė ponia Gražina.
Prasmingai renginyje skambėjo liūdnos tremtinių dainos, atliekamos mokytojų Valentinos Sinkevič ir Dalios Sulienės. Mokytoja Danguolė Mikulėnienė priminė skaudžius faktus: iš viso per visus tremties metus iš Lietuvos prievarta išvežta per 130000 žmonių. Tikrus liudijimus apie tremtinių gyvenimą paskaitė visų klasių mokiniai. Daug ten sunkiai suprantamų pradinukams žodžių. Gerai, kad jie tik knygose surašyti ir vaikams netenka savo kailiu tokių dalykų patirti. Bet prisiminti reikia. Neatsitiktinai šių metų minėjimo simboliu pasirinktas gyvybės medis, kurio maketus mokiniai buvo pasigaminę. Jie, vaikai, kaip tie žaliuojantys lapai, mūsų visų ateitis. Gražu buvo žiūrėti, kaip savo medžius mažieji susmaigstė prie abiturientų per paskutinį skambutį pasodintų medelių. O minėjimo pabaigoje kiekviena klasė paraginta apkabinti tikrą prie gimnazijos žaliuojantį medį ir pasisemti iš jo stiprybės: Vieniems teko liepa, kitiems klevas, ąžuolas ar beržas. Teošia jie vis naujoms mokinių kartoms, teikdami viltį, kad tokie rūstūs išbandymai nebepasikartos.
