Štai dar vienas Lietuvos gimtadienis. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Gal galėtume ją pavadinti mažąja ar jaunesniąja.. Bet ji ne mažiau svarbi nei Valstybės atkūrimo diena.
1990 m. kovo 11d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba – atkuriamasis Seimas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio žmonės, užbaigė pusšimtį metų trukusią okupaciją ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Neseniai išgirdau gražią ir, manyčiau, prasmingą mintį, kad Lietuvos XX a. laikotarpiai – kaip trijų vėliavos spalvų derinys: tarpukaris – tai pradžia, geltonos saulės pakilimas. Sovietinė okupacija – raudona. O dabartinė Lietuva – tai žalios laisvės spalva.
Jau visą mėnesį, nuo vasario 16 d. iki kovo 11d., gyvename pakylėti lietuvybės, apsupti trispalviais akcentais. Tad ką galėjome nuveikti per vienuolika pavasario dienų eidami link Nepriklausomybės šventės? Galėjome būti tolerantiškesni ir nesidalinti piktomis žinutėmis ar įžeidžiančiais komentarais socialiniuose tinkluose. Galėjome nubėgti ar nueiti vienuolika kilometrų. Galėjome parašyti laišką istorijai, pasveikinti Lietuvos istorinę asmenybę, padėkoti už jų nuveiktus darbus, drąsą. Galėjome pinti trispalves juosteles, lankstyti pavasarinius paukščius, piešti, lipdyti ir dar įvairiau kurti gražiausius darbelius, taip švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Galėjome ir dar galime džiaugtis būdami Lietuvos vaikai.
Istorijos mokytoja Danguolė Mikulėnienė