Meniu Uždaryti

Ar lengva būti pasienio vaikais?

Vakaronės „Mes – pasienio vaikai“ idėja gimė 2020 m., Lietuvai minint Pasienio tarnybos šimtmetį. Tačiau dėl dvejų pandemijos metų ją pavyko įgyvendinti tik šįmet. Visi jau pasiilgę gyvo bendravimo, susitikimų, renginių, tad gimnazijos aktų salė sunkiai sutalpino žiūrovus ir dalyvius.
Šių metų vakaronę nusprendėme organizuoti kaip koncertą-Jaunųjų pasieniečių būrelių varžytuves. Nuo 2008 m. mūsų mokykloje su tokiu būreliu dirbantis pasienio pareigūnas Andrejus Matvėjevas į renginį atsivežė ir Ignalinos Česlovo Kudabos bei Vidiškių gimnazijų būrelių komandas. Ir veikla užvirė! Po komandų prisistatymų vakaro vedėjai IIIg klasės mokiniai Danielė Cvek, Ligitas Artomovičius ir IIg klasės mokinė Kamilė Filipavičiūtė trumpai apžvelgė Lietuvos sienų kaitą: juk susikūrusi valstybė iškart turi pradėti saugoti savo teritoriją. Tai vaizdžiai iliustravo mokytojo Stasio Keraičio parengta pateiktis. Atskirą vietą sienų kaitos istorijoje užima Tverečiaus kraštas, kuris nuo 1920 m. priklausė Lenkijai, po 1939 m. Baltarusijai, o kai galų gale 1940 m. atiteko Lietuvai, ji jau buvo tarybinė… Tad Nepriklausomybė mus pasiekė tik 1990 m. Kovo 11-tą.
Apžvelgus istoriją, komandų laukė užduotys, susijusios su koncerto numeriais. Mūsų skardžiabalsė Kamilė Filipavičiūtė padainavo Kristinos Skrebutėnienės dainą „Ainu pasieniu“ apie mergelę, kuri ėjo ežerėlin vandenėlio su „aukselio viedrais, sidabro nėšiais“. Ar sugebės mūsų jaunieji pasieniečiai šitaip vandenėlį nešti? Kiekvienas komandos narys turėjo kuo greičiau naščiais pernešti vandens sklidinus kibirėlius per sceną, perduoti kitam ir kuo mažiau išlaistyti. Buvo ir juoko, ir baimės, nes didelė dalis jaunuolių niekada nebuvo susidūrusi su tokia „technika“. Bet visiems viskas pavyko, o ir vandens beveik nenusilaistė.
Kitos užduotys siejosi su krašto istorija. Būrelis „Kūrybinės dirbtuvės“, kuriam vadovauja mokytoja Nijolė Berdikšlienė, įtaigiai suvaidino vaizdelį apie knygnešį Aleksandrą Telyčėną iš Pošiūnų, kurio ieško caro žandarai. Komandų nariams reikėjo atsakyti, apie kokį istorinį laikotarpį čia kalbama. Meninės raiškos būrelio su mokytoja Valentina Sinkevič padainuota daina „Tverečiaus žmonėm daug vargo teko“, iliustruota ir pateikties nuotraukomis apie Pirmojo pasaulinio karo nusiaubtą kraštą, taip pat nesukėlė didelių sunkumų komandoms apibūdinant istorinį laikotarpį. O dainą „Aplink Tverečių lygūs laukeliai“ teko dainuoti visiems kartu.
Daugkartinis „Tramtatulio“ ir kitų tarminių konkursų laureatas abiturientas Algirdas Pauliukėnas paporino autentišką tarmišką pasakojimą, kaip „devyniolikiais metais mainės valdžios trys“, o komandos turėjo atsakyti, kokios gi valdžios „vienu dienu Grigo Jonų atamušė“. Mokytojos Aldonos Misiūnienės suburta vaikinų ir merginų grupė padainavo dainą, kur berneliai klausia rusiškai, o mergelės atsako lietuviškai. Tą dainą mokytoja iš savo mamos išmoko. Jaunieji pasieniečiai turėjo sukurti istoriją, kaip tokia daina galėjo atsirasti. Gal ir nelabai lengva jiems buvo įsivaizduoti, kad tai amžina pasienio, paribio realybė…
Kita užduotis buvo susijusi su ryškiausiomis krašto asmenybėmis. Ekrane buvo rodomos jų nuotraukos ir pabirai išmėtyti vardai, pavardės bei užsiėmimai. Visa tai reikėjo sudėlioti tinkama tvarka. O po to į sceną įsiveržė nelegalai, kuriuos sėkmingai vaidino septintokės. Po šokio kovinės savigynos veiksmais visus juos „nukenksmino“ būrelio narė Jovilė Kaukėnaitė. Komandos turėjo atsakyti į klausimą, ką turėtų daryti pilietis, pamatęs nelegalius migrantus.
Ir  paskutinė užduotis buvo susieta su pasienio pareigūnės Jolantos Vaickuvienės kalba. Ji, kaip ir dar apie dvidešimt mūsų mokyklos mokinių, savo gyvenimą susiejo su pasieniu. (Į vakaronę kvietėme juos visus, bet atvykti galėjo tik keli: Inga Saplytė ir Eimantas Misiūnas.) Tad Jolanta pasakojo apie savo darbą, jai padėjo ir Andrejus Matvėjevas, o komandos turėjo nurodyti, kokios būdo savybės būtinos pasieniečiui.
Varžytuvių taškus visą vakarą kruopščiai skaičiavo direktorė Jelena Tumanovienė, pavaduotoja Jūratė Sereičikienė, pareigūnė Jolanta Vaickuvienė. Tad kol jos suvedinėjo rezultatus, jautriomis dainomis žiūrovus pamalonino trio „Vėtrungė“, mūsų muzikos mokytojos V. Sinkevič suburtas.
Nors surinktų taškų skaičius šiek tiek ir skyrėsi, nugalėjo draugystė. Kiekviena komanda gavo padėką, visais pasidžiaugta, visi pagirti. Vakaronėje dalyvavęs rajono meras Justas Rasikas savo kalboje pajuokavo, kad komandų nusiteikimas priklauso nuo atstumo iki pasienio: didžiasaliečiai susikaupę ir pasiruošę gintis, vidiškiečiams ir ignaliniečiams pasienis gerokai toliau, tad jie taip rimtai ir nenusiteikę. Džiugu, kad meras, pirmąsyk dalyvavęs mūsų vakaronėje, galėjo savo akimis pamatyti, kaip į gimnaziją sueina ir senas, ir mažas, kaip šie renginiai sutelkia bendruomenę. Paskui J. Rasikas ir administracijos direktorė Lina Gladkauskienė įteikė savivaldybės padėkos raštą pareigūnui Andrejui Matvėjevui už ilgametį kruopštų pedagoginį darbą, jaunimo fizinio pasirengimo, pilietiškumo ir patriotinių jausmų ugdymą per Jaunojo pasieniečio būrelių veiklas.
Po renginio neskubėta skirstytis, nes valgykloje visų laukė skani pasieniečių košė, mūsų virėjų iškeptas obuolių pyragas su karšta arbata ir mero atvežti du šakočiai, kurie greit buvo sudoroti. Kas norėjo, fotografavosi prie gimnazijos sienelės, vaikščiojo ir dairėsi po kasmet atsinaujinančias mokyklos erdves. Džiaugiamės dailės mokytojos Ingos Pajarskienės karpiniais, papuošusiais sceną, ir jos su keramikos būrelio mokiniais pagamintais medaliais, kuriais apdovanoti ir svečiai, ir labiausiai pasižymėję vakaronės dalyviai. Širdingai dėkojame buvusiam mokiniui Vidmantui Panavui, taip pat dirbančiam pasienyje, už nuostabią fotografijų parodą, kurioje tikro menininko žvilgsniu įamžintas ryčiausio Lietuvos pakraščio gamtos grožis.
Mus džiugina gražus bendradarbiavimas su Tverečiaus pasienio užkarda, džiaugiamės buvusiais mokiniais, radusiais savo profesinį kelią, nuolat mus palaikančia Didžiasalio bendruomene, o ypač džiaugiamės dabartiniais gimnazistais: kūrybingais, jaunatviškais, drąsiais. Juk ne be reikalo direktorė baigiamajame žodyje sakė: mes esame pakraštys, bet ne užkampis.